Galerijos skulptūrų gamybos procesas skiriasi priklausomai nuo medžiagos, dydžio ir dizaino, tačiau pagrindinė darbo eiga paprastai apima konceptualų dizainą, modelių kūrimą, gamybą, paviršiaus apdailą ir kokybės patikrinimą. Iš pradžių menininkas kuria dizaino projektą pagal temą ir kūrybinę koncepciją, nustatydamas bendrą skulptūros formą, matmenis, medžiagas, raiškos būdą. Vėliau gaminamas molio maketas arba skaitmeninis modelis, siekiant patobulinti proporcijas, detales ir erdvinius efektus, kurie yra tolesnio gamybos pagrindas.
Naudojant metalus, tokius kaip bronza, procesas paprastai apima formų gamybą, vaško modeliavimą, liejimą, surinkimą ir šlifavimą. Kaip pavyzdį paėmus prarasto-vaško liejimo būdą: iš originalaus prototipo sukuriamas vaško modelis, aplink jį suformuojama karščiui-atspari forma, į ertmę pilama išlydyta bronza, o atvėsus išimamas liejinys. Didelės skulptūros dažnai liejamos iš kelių sekcijų, kurios vėliau sujungiamos suvirinant arba mechaninėmis jungtimis, o po to užbaigiamos siūlės ir paviršiai.
Gamybos metodai skiriasi priklausomai nuo naudojamos medžiagos. Dervos skulptūros paprastai naudoja liejimo arba formavimo būdus; stiklo skulptūroms reikalingi tokie procesai kaip karštas apdirbimas, šaltasis apdorojimas arba liejimas; o keramikos dirbiniai formuojami, džiovinami, glazūruojami ir apdeginami. Šiuolaikinėje skulptūrų gamyboje taip pat gali būti naudojamos tokios technologijos kaip 3D skenavimas, skaitmeninis modeliavimas ir 3D spausdinimas, kad būtų padidintas tikslumas kuriant sudėtingas formas.
Paviršiaus apdaila{0}}, kuri gali apimti šlifavimą, poliravimą, dažymą, senėjimą arba apsaugines dangas,{1}}užtikrinama, kad skulptūra įgautų norimą spalvą ir tekstūrą. Kokybės tikrinimas orientuotas į matmenis, formą, paviršiaus defektus, sujungimo taškus ir bendrą konstrukcijos stabilumą. Galiausiai skulptūra pakuojama, transportuojama ir montuojama, todėl baigtas meno kūrinys paruoštas eksponavimui galerijoje.
