Bronzinio atminimo paminklo projektas turi sutelkti dėmesį į aiškią atminimo temą. Pirmiausia dizaineriai turi apibrėžti pagrindinę žinią, -nesvarbu, pagrįstą konkrečia figūra, istoriniu įvykiu ar kultūrine tema,-o tada konkrečiai išreikšti figūros išvaizdą, laikyseną, kompoziciją ir simbolinius elementus. Skirtingai nuo skulptūrų, kurios teikia pirmenybę vien estetikai, paminklai pabrėžia esminę reikšmę, leidžiančią žiūrovams per vaizdinę formą suvokti minėjimo, pagarbos ir istorinės atminties dvasią.
Kalbant apie formą, dizainas turi subalansuoti proporcijas, mastelį ir vizualinį poveikį. Figūrinėms skulptūroms paprastai reikalingas tikslus anatominis modeliavimas, perteikiant subjekto tapatybę ir charakterį poza, išraiška ir judesiais. Didelio masto paminklams atstumas tarp stebėtojo ir skulptūros yra labai svarbus aspektas; dizainas turi užtikrinti aiškų, vientisą siluetą iš tolo ir išlaikyti turtingą detalumą atidžiau apžiūrėjus.
Struktūrinis stabilumas yra dar vienas esminis projektavimo principas. Bronziniuose paminkluose paprastai naudojama tuščiavidurė konstrukcija su vidiniu plieniniu karkasu, siekiant sumažinti bendrą svorį ir padidinti stabilumą. Dizaineriai turi atsižvelgti į tokius veiksnius kaip skulptūros svoris, svorio centras ir prijungimo būdai, taip pat į aplinkos veiksnius, tokius kaip vėjas, lietus ir temperatūros svyravimai. Estetinės nuostatos turi būti suderintos su praktiniais gamybos, transportavimo ir montavimo apribojimais.
Taip pat būtina harmonija su supančia aplinka. Tokie elementai kaip skulptūros aukštis, spalva, pjedestalo dizainas ir orientacija turėtų būti suplanuoti atsižvelgiant į svetainės architektūrą, kelius ir kraštovaizdį. Mąstingai valdydamas erdvinį skulptūros ir jos aplinkos santykį, kūrinys gali pabrėžti savo proginę reikšmę, natūraliai įsiliedamas į viešąją erdvę. Rezultatas – vientisa visuma, apjungianti meninę raišką, istorinę gelmę, struktūrinį vientisumą ir aplinkos harmoniją.
